Ziltoid the Omniscient / Z2

Praeitame įraše, kurį publikavau maždaug prieš dvi dienas, aptariau Mocartą ir jo genialumo pobūdį. Mocartas, klasikinė muzika ir pirmosios dvi Jums automatiškai kilusios asociacijos pamačius šiuos žodžius neabejotinai priklauso aukštosios muzikinės kultūros sferai. Šį kartą noriu nusileisti šiek tiek žemiau (o gal kaip tik – pakilti kiek aukščiau?) ir pakalbėti apie naujienas iš paprastosios (vadinamosios “pop“) kultūros paribių. Šiandien ketinu Jums pristatyti du mano ypatingai pamėgtus albumus: Ziltoid the Omniscient ir Z2. Abu Juos sukūrė, įrašė, sugrojo ir sudainavo vienas ir tas pats žmogus – Devin Townsend.

Devin Townsend ir jo įsivaizduojami draugai

Tiek Ziltoid the Omniscient, tiek Z2 albumai priklauso tai pačiai konceptualiajai visatai – visatai, kurioje keturmatis dievukas Ziltoid įvairiais įmanomais būdais bando užkariauti Žemę ir pavergti jos gyventojus. Viliojantys tokiais dainų pavadinimais, kaip “Ziltoidiai attaxx!!!“ ir “Omnisdimenshional Planetsmasher“, albumai siūlo ištisą muzikinę paletę garsų ir motyvų: pradedant dviejų su puse minutės trukmės heavy-metal singlais, baigiant progresyviojo hard-rock žanro ribas praplečiančiomis devynių minučių trukmės odisėjomis.

Viena stipriausių abiejų albumų (arba šio jungtinio bi-albumo) pusių neabejotinai yra humoro jausmas. Pirmojo albumo pabaigoje, prieš pat lemiamą mūšį su Žemės gyventojais, slaptasis muzikinis protagonistas pabunda ir paaiškėja, jog jis visai ne keturmatė visažinanti būtybė, o paprastas McDonald’o darbuotojas (tikriausiai labai storas ir spuogais nusėtas). Kita vertus, antrasis albumas prasideda nauju legendinio Ziltoid’o žygiu į Žemę taip, lyg pirmojo net nebūtų buvę. Pripažinsiu, visame tame space opera stuff, galima pasiklysti, bet visa kelionė – net ir pats pasiklydimas – visuomet yra pateikiama be galo skoningai ir maloniai.

Dvigubas albumas – dvigubai jį ir rekomenduoju!

Mocarto genialumas

Prisipažinsiu, prieš pradėdamas rašyti šį tekstuką, ilgai galvojau: “Nuo ko reikėtų pradėti? Apie ką turėčiau rašyti pirmajame savo tinklaraščio įraše?“ Po ilgų svarstymų, apmąstymų ir deliberacijų (oi, vėl ta akademinė kalba išlindo), supratau, jog klausimą visai ne taip formuluoju. Vietoje “reikėtų“, galiu naudoti “norėčiau“.

Pažiūrėkite, kaip staiga viskas pasikeičia: “Nuo ko norėčiau pradėti? Apie ką norėčiau rašyti pirmajame savo tinklaraščio įraše?“ Man šis santykis su savo kūryba (ar blog’us tikrai galime laikyti kūrybos forma?) atrodo gerokai asmeniškesnis ir autentiškesnis. Šitaip pakeitęs savo automatinių minčių modusą, labai greitai radau atsakymą – noriu rašyti apie Mocartą.

Kodėl apie Mocartą? Nesu super didis jo muzikos gerbėjas – žinoma, ją vertinu, branginu ir tausoju ypatingoms progoms. Esu keletą kartų atsidavęs Mocarto mini-studijų maratonui, bandęs įsijausti ir išgyventi jo kūrinius. Tačiau, kaip jau minėjau, nesu Mocarto otaku.

Mocartas pirštuko pavidalu

Mocarto gyvenimo istorijoje, mane visuomet priblokšdavo neįtikėtinas jo talentų proveržio ankstumas. Dar nesulaukęs penkerių metų, jis jau buvo meistriškai įvaldęs smuiką ir pianiną. Maža to, šis mažylis (hmm, matau, jog stilistiškai ėmiau šiek tiek šlubuoti) tokiame ankstyvame amžiuje (kalbu ne apie jo gyvenimą XVII a. Europoje, o jo penktuosius metus 🙂 ), jis koncertuodavo didžiuosiuose Europos monarchų rūmuose. Net sunku suvokti, kokio lygio tai pasiekimas.

Mocartas – tiesiog protu nesuvokiamo žmogaus potencialo įrodymas. Tikiu, jog kiekvienas galime atrasti savyje vidinį Mocartą – reikia tik šiek tiek pasistengti. Neveltui A. Einšteinas sakė: “Jei matuosime žuvis pagal jų galimybę įlipti į medį, imsime jas laikyti visiškomis nevykėlėmis.“ Tad nustokime lipti į medžius, ir atraskime savąjį pianiną, savąjį smuiką ir užgrokime saviesiems Monarchams. Dabar! 🙂