Muzikos renginiai: „Skamba skamba kankliai“

Muzikos renginiai visuomet laukiami mieste, o gegužės gale muzikos mėgėjams pasiseks dvigubai: Vilniuje vyks vienas iš seniausių folkloro festivalių „Skamba skamba kankliai“. Šie muzikos renginiai vyksta jau 44 metus ir šiais metais tradiciškai gegužės 26–29 dienomis klausytojų lauks Vilniaus senamiestyje. „Skamba skamba kankliai“ gegužės renginiai bus nemokami, o pasirinkti, ko klausytis, tikrai bus.

Programoje numatyta, kad dalyvaus daugiau nei 30 kolektyvų, pradedant tradiciniais kaimo kolektyvais ir baigiant folkloro bei džiazo improvizacijomis. „Skamba skamba kankliai“ dalyvaus ir jau daugeliui žinomi kolektyvai, tokie kaip „Sutartinių takas“, „Naktišokiai“, folklorinio roko gerbėjai galės scenoje pamatyti grupę „Atalyja“. Taip pat bus galima pamatyti teatralizuotus pasirodymus, bus rodomas kinas. Festivalis bus nuostabus ne tik geros muzikos prasme, bet bus ir ko išmokti, nes išgirsime visų Lietuvos etnografinių regionų liaudies dainas. Taip pat bus galima išgirsti svečių iš užsienio muziką, o tie, kas nesidomi tradicine muzika galės išgirsti Afrikos ritmus ir pasiklausyti afrikietiškų būgnų. Akis bus galima paganyti į tautodailininkų darbus, mugėje bus galima įsigyti išskirtinių suvenyrų.

Akustinė gitara – „Rodrigo y Gabriela“ koncertas Vilniuje

Kam akustinė gitara kelia mielas asociacijas ir skamba maloniai ausiai, tam puiki žinia yra tai, kad į Lietuvą atvyksta duetas „Rodrigo y Gabriela“, kurių rankose akustinė gitara skleidžia muziką, puikiai įvertintą ir pripažintą visame pasaulyje. Koncertas įvyks balandžio 5 d. Vilniaus Kongresų rūmuose, o kol kas susipažinkite su šia nepaprasto talento grupe.

Duetą sudaro meksikiečiai Rodrigo Sanchezas ir Gabriela Quintero, kurie susipažino dar paauglystėje ir abu grojo ‘thrash’ metalo grupėje „Tierra Acida“. Vėliau jie iškeliavo iš gimtojo Mechiko ir su gitaromis ant pečių išmaišė Europą. Žinoma, jaunuoliai uždarbiavo kaip gatvės muzikantai, praeivius viliodami flamenco, roko ir džiazo ritmų melodijomis. Jie nesipūsdami grojo visur, kur tik rado klausytojų, pradedant restoranais ir barais, baigiant gatvėmis ir netgi vestuvėmis. Talentingi atlikėjai neprasprūdo nei klausytojams pro akis, nei pro ausis.

Neilgai trukus pora pradėjo groti su Damieno Rice, vėliau duetas išleido savo debiutinį albumą, kuris užėmė aukščiausias vietas klausomiausių Europos radijo topuose, yra koncertavę Obamai Baltuosiuose rūmuose, dažnai groja festivaliuose, o dabar suteikia progą savo muzika pasidžiaugti Lietuvoje.

Hesė: tarp žaidžiančio kačiuko galvos kryptelėjimo ir sonatos variacijų žaismo

Šį kartą noriu pasidalinti labai gražiu Hermano Hesės pamąstymu apie žmogų, kūrybą ir grožį, kurį pajaučiame savo juslėmis, savo siela. Su Naujaisiais metais ir už sugebėjimą už pasaulio painiavos pamatyti džiaugsmą ir prasmę. Hesė rašė:

Toks žmogus, kokį jį sumanė Dievas ir kokį kelis tūkstantmečius matė tautų kūryba bei išmintis, yra sukurtas, kad gebėtų džiaugtis daiktais, net jeigu jie jam nenaudingi. Kai žmonės džiaugiasi matydami grožį, čia visada dalyvauja tiek jų dvasia, tiek juslės, ir kol užklupus negandoms ir pavojams žmonės sugeba džiaugtis tokiais dalykais kaip spalvų žaismas gamtoje ar nutapytame paveiksle, audros balsai, jūros ošimas arba žmogaus sukurta muzika, kol jie pro interesų ir reikmių paviršių gali regėti ir jausti pasaulį kaip visumą, kur tarp žaidžiančio kačiuko galvos kryptelėjimo ir sonatos variacijų žaismo, tarp jaudinančio šuns žvilgsnio ir poeto sukurtos tragedijos atsiranda ryšys, tūkstantalypis santykis, atitikimų, analogijų ir atspindžių lobis, iš kurio amžinai tekančios kalbos klausytojui atitenka džiaugsmas ir išmintis, malonumas ir jaudulys, tol žmonės išsaugos džiugų sugebėjimą klausinėti ir vėl galės suteikti prasmę savo būčiai, nes „prasmė“ kaip tik ir yra ta daugialypiškumo vienovė, arba tas dvasios sugebėjimas nujausti už pasaulio painiavos esant vienovę ir harmoniją.

***

Tereikia nuolat laikytis to, kas gyva. „Dvasia“ dažnai mus palieka likimo valiai, ir retai ji būna tiek vertinga, kiek mums už truputėlį meilės ir kantrybės suteikia gamta: pažaisti su kate arba įžiebti ugnį, arba žiūrėti į debesis — visa tai šaltiniai, prie kurių reikia tik pasilenkti.

Korėjos karalius Sedžongas ir muzika

Visiems žinoma, kad valstybės valdovo asmeninės pažiūros, išsilavinimas ir sąmoningumo lygis turi nemažą įtaką to laikmečio kultūriniam vystymuisi. Tai ypač akivaizdu absoliučios monarchijos atveju. Laimei – sako korėjiečiai – jų šalis kartą turėjo protingą karalių, kuris paskatino senąją Korėją pražysti visom spalvom.

Karalius Sedžongas, valdęs Čoson dinastijos laikais, nuo 1418 m. iki 1450 m., ir šiandien garbingai minimas už savo gabumus bei nuopelnus įvairiausiose kultūros srityse. Subūręs mokslininkų grupę, karalius sudarė ir įvedė korėjietišką alfabetą (han-gul), bei, kiekvienam tautiečiui lengvai išmokstamą, rašymo sistemą.

Seidžongui priklauso pirmas pasaulyje kritulių kiekio matuoklis (daug dėmesio buvo skirta žemės ūkiui, o tuo pat metu ir “nežemiškai“ sferai), karalius skatino mokslininkus išrasti ir tobulinti astronominius prietaisus, patobulino laiko skaičiavimo įrangą bei kalendorių, taip pat išrado muzikos užrašymo sistemą, gamino muzikos instrumentus, grojo, ir pats išliko iki šiol pripažįstamu kompozitoriumi.

Karalius Sedžongas tikėjosi atkreipti žmonių dėmesį į “gerąją“ muziką ir taip pakeisti visuomenės skonį bei papročius, kad valstybė suklestėtų. Buvo manoma, kad prieš tai valdžiusioji Koryjo dinastija žlugo kaip tik todėl, kad leido įsiviešpatauti “ydingai“, prasto skonio muzikai.

Suvokdamas, kad muzikos estetinė vertė ir poveikis priklauso nuo jos skambesio, karalius Sedžongas įvedė “teisingą“ tonaciją (hvangjong), kurią užtikrino jo pagaminta bambukinė fleita. Įdomu, kad ta pati fleita tapo ir valstybiniu ilgio mato etalonu, o sorų kruopų kiekis, telpantis į dūdelės vidų – svorio matu.

Puikus pavyzdys, kaip sumaniai muzika buvo integruota į tuometinį korėjiečių kasdieninį gyvenimą. O kaip teisingai karaliui pavyko nustatyti tonaciją, vadinamą “visų garsų pagrindu“, galėjo parodyti tik laikas.

„I Blame Coco“ (video)

Aš nežinau kiek tiesos yra ganduose, kad garsūs tėvai savo atžalas stumia į tą pačią mėsmalę, kurioje yra ir patys. Tačiau esu įsitikinus, kad netgi jei tai ir tiesa, tikrai ne visi vaikai seka identiškomis jų pėdomis. Kita vertus, jei tėvai pramina taką, kodėl juo nesekti vaikams, tuo labiau, kad užnugaris ir pažintys muzikos versle yra stiprus postūmis.

Nežinote, apie ką aš? Apie garsaus pop dainininko Sting‘o dukrą Eliot ir grupę „I Blame Coco“.

Britų kolektyvas savo veiklą pradėjo dar 2005-tais, tačiau debiutinis albumas dienos šviesą išvydo tik prieš metus laiko. Electro pop ir indie rock atstovai turi labai savotišką stilių, kurį dar labiau paįvairina neeilinis „Coco“ vokalas.

Žinoma, jos balsas nėra stipriausias ar įspūdingiausias kokį mums yra tekę girdėti, tačiau tembro kitoniškumas suteikia labai keistą atmosferą jų kūriniams. Ypatingomis dainomis pavadinčiau “Quicker“ bei „Caesar“, kurie taip įtraukia klausytoją, kad pabėgti nėra lengva.

Šiai grupei dar yra kur tobulėti, o pastarieji kūriniai atskleidžia muzikantų talentą bei šarmą, kuris būtinas tapti patraukliu. Kaip bebūtų „I Blame Coco“ kūryba suteikia viltį, kad jų muzika tikrai ras nišą tarp kitų alternatyvistų ir dar ne greitai bus pamiršta.

I Blame Coco – Quicker.mp4

I Blame Coco feat. Robyn – Caesar

Run the Jewels 2

Po paskutinių įrašų, mane ištiko savotiška kūrybinė krizė. Išliejau savo širdį, savo jausmus ir tai, už ką “Nieko nėra geriau“. Kuo dar galima pasidalinti, kai viskas jau išdalinta? 🙂 Taip kaip poezijos kūryba po Aušvičo tragedijos atrodo tiesiog siurrealiai, taip ir mano kūryba (?) po paskutinio įrašo atrodo ne ką mažiau… keistai.

Vis tik, gyvenime mėgstu veikla. Norėjau rašyti “gyvenime kažką daryti reikia“, bet mano patirtis rodo, jog reikėti nieko nereikia. Viskas ir taip padaryta, beliko patiems išsirinkti ir veikti pagal tikruosius savo norus.

Šiandien tikrasis mano noras – pasidalinti keliomis mintimis ir pastebėjimais apie naujausią hip-hop’o dueto “Run the Jewels“ albumą – “Run the Jewels 2“. Vietoje įvado pateikiu muzikinę ištraukėlę:

Na, kaip? 🙂 Man iš galvos sunkiai beiškrenta tas RUN ‘EM JEWELS FAST, RUN ‘EM RUN ‘EM JEWELS FAST, RUN ‘EM JEWELS FAST, RUN ‘EM RUN ‘EM JEWELS FAST, RUN ‘EM JEWELS FAST, RUN ‘EM RUN ‘EM JEWELS FAST…

Keletas papildomų žodžių ir žodelių apie albumą. Nesu didelis hip-hop’o gerbėjas, bet šis muzikinis etiudas mane tikrai “užkabino“. Pirmą kartą apie narkotikus, prostitutes ir kitus tipinius ghetto gyvenimo niuansus kalbama nebanaliai, su filosofine potekste. Muzikinis fonas ir semplai parinkti lygiai taip pat skoningai, su klasikinei muzikai būdingu preciziškumu. Emocinėje sferoje, pyktis liejasi per kraštus. Tiesa, yra ir iš tiesų nuoširdžių, už širdies griebiančių, beveik sentimentalių pasažų. Niekada hip-hop’as dar neskambėjo taip jaudinančiai! Nieko nėra geriau…

Imu kreditą. Bet jei skolintis, tai su muzika!

Taigi pagaliau nutiko taip, kad pasitaikė gera proga įsigyti savo gyvenamąjį plotą, kurį išdidžiai vadinsiu savo namu. Kuriame erdviau išdėliotos bus mano plokštelės, kelios kasetės (taip, dar turiu ir jų. Kodėl neišmetu – nežinau.), originalūs ir nelabai kompaktiniai diskai ir kita įranga. Bet su įranga ne viskas taip lengva. Nors pasitaikė puiki proga, tačiau atsirado keletas nenumatytų pirkinių, todėl nusprendžiau imti kreditą / paskolą. Dabar šia tema turiu daug lankstinukų, daug prikalbėta, apmąstyta, todėl kai ką parašysiu ir jums, gal pravers, mielieji melomanai.

Norint gauti kreditą, reikia pasirinkti pageidaujamą sumą, užsiregistruoti internete, pervesti 1 ct mokestį į nurodytą sąskaitą, ir palaukti, kol prašymas bus išnagrinėtas. Jeigu nuspręsta jį patenkinti – pinigai po patvirtinimo greitai įkris į sąskaitą. Reikia būti Lietuvos Respublikos piliečiu nuo 21 metų, turėti galiojantį asmens dokumentą. Žinoma, reikia gauti oficialias pajamas, turėti sąskaitą kuriame nors Lietuvos banke ir neturėti pradelstų įsipareigojimų, skolų.

Internetu pasirašant kredito gavimo sutartį, patvirtinama ir grąžintina suma bei grąžinimo mokėjimų grafikas. Taigi nereikės sekti jokių bankų koeficientų ir sukti dėl to galvos. Tiesą sakant, tikėjausi, kad viskas bus daug kebliau, bet susitvarkiau per paskolą per kiek daugiau nei valandą ir už suteiktus pinigus jau nusipirkau naują, plačią lovą 🙂

Dabar gulėsiu, klausysiu muzikos ir galvosiu apie savo puikų gyvenimą.

Grojaraštis

Nieko nėra geriau, 

kaip atsigulti vasarą pievoje ir žiūrint į dangų klausyti Eva Cassidy “Fields of Gold“

kaip pavasarį keliauti tuščiomis miesto gatvėmis ir klausyti Andriaus Kaniavos “Vėjas“

kaip išverkti ašaras klausant Evanescence “Good enough“

kaip iškratyti iš galvos nereikalingas mintis, klausant Muse “Supermasive Black Hole“

kaip svajoti apie stebuklą vystantį tavo viduje, klausant Jurgos “Drugys“

kaip prisiminti istoriją, kurtą su draugais, klausant Leona Lewis “Footprints in the Sand“

kaip pasijusti vaiku, klausant savo mėgstamiausios vaikystės dainos Tele Bim Bam “Mane barė“

kaip pasisemti stiprybės, kai suklumpi ir nežinai ką bedaryti, beklausant Kelly Clarkson “Stronger“

kaip per Kalėdas namuose tvyrantis karšto vyno kvapas ir nuotaika, kuri kuriasi klausant “Kalėdų naktį tylią“

kaip pasiilgti, klausant Avril Lavigne “When you’re gone“

kaip mylėti šokį, klausant Bill Madley and Jennifer  Warner “The time of my life“

kaip šokti iki pat paryčių lyg pašėlus, klausant Tinie Tempah “Pass out“

kaip nuraminti sielą ir mintis, klausant Enya “May it be“

kaip pabusti ryte nuo Jazzamor “Way back“

kaip skambutis į telefoną skambant Alicia Keys “Empire state of Mind“

kaip prisiminti vaikystę ir tada girdėtą muziką, klausant Keistuolių teatro “Geltonų plytų kelias“

kaip šokti latino iki kol kojos linktų, klausant  Shakira “La Tortura“

kaip įsimylėti, klausant Leon Somov ir Jazzu “Tik pasilik“

kaip susimąstyti, klausant Michael Jackson “Earth song“

Lanos del Rey fenomenologija

Praeitą mėnesį pasižymėjau kiek perdėm “nuasmenintais“ įrašais. Neva, stoviu aš ir iš savo Malonės sosto vertinu kas po ranka papuolė objektyvumo skalpeliu. Tiesą sakant, net pats nustebau, kaip arti Tiesos yra šis sakinys. Bet apie metafiziką – ne šį kartą, ir gal net ne šiame tinklaraštyje. 🙂

Šiandien noriu užmegzti artimesnį, gilesnį ir prasmingesnį santykį su savo skaitytojais. Pasižiūrėjau WordPress statistiką ir didelį ačiū tariu tiems dvylikai žmonių, tolygiai pasiskirsčiusių po Lietuvą, Švediją ir Kambodžą (truputis “wtf?“ ir gerokai didesnis truputis šilumos Kambodžai). 😉 Taigi, autentiškumo sumetimais, visų pirma pripažinsiu, jog tituliniame įraše “fenomenologija“ parašiau tik dėl to, jog žodį “fenomenas“ rašyti man buvo pernelyg gėda. Atseit, “popsas“; pernelyg jau paprasta. Dažnai dėl lig šiol man neaiškių paskatų, pasirenku kvantinę kriptografiją vietoje paprasto paprastumo. Oh well… 🙂

Vis dar šiandien noriu pasikalbėti apie Lana Del Rey. Kaip ten jau truputį užsiminiau, apie jos fenomenologiją. Ne, ne fizionomiją – ir net ne fiziognomiką – o būtent apie jos dainų fenomeną mano atžvilgiu. Pirmąją Jos dainą (tai buvo “Video Games“) išgirdau gerokai prisiuostęs kokaino ir, kamuojamas pakankamai intensyvios psichozės, nusprendžiau, jog Dievas man prakalbo Jos balsu. OK, realybė gal buvo ne tokia įspūdinga, bet kaip sakė Oskaras Vaildas: “Neleiskite, kad tiesa sutrukdytų sukurti gerą istoriją.“ Apie istorijos kokybę kalbėti nesinori, o apie nusižengimus tiesai – juo labiau. Žodžiu, pastebėjau keistą fenomeną: Lanos balsas mane hipnotizuoja. Kad ir ką ji besukurtų, kad ir kaip už- ar nusi- dainuotų, aš vis vieną savitai ją Myliu. Wat do?

Ziltoid the Omniscient / Z2

Praeitame įraše, kurį publikavau maždaug prieš dvi dienas, aptariau Mocartą ir jo genialumo pobūdį. Mocartas, klasikinė muzika ir pirmosios dvi Jums automatiškai kilusios asociacijos pamačius šiuos žodžius neabejotinai priklauso aukštosios muzikinės kultūros sferai. Šį kartą noriu nusileisti šiek tiek žemiau (o gal kaip tik – pakilti kiek aukščiau?) ir pakalbėti apie naujienas iš paprastosios (vadinamosios “pop“) kultūros paribių. Šiandien ketinu Jums pristatyti du mano ypatingai pamėgtus albumus: Ziltoid the Omniscient ir Z2. Abu Juos sukūrė, įrašė, sugrojo ir sudainavo vienas ir tas pats žmogus – Devin Townsend.

Tiek Ziltoid the Omniscient, tiek Z2 albumai priklauso tai pačiai konceptualiajai visatai – visatai, kurioje keturmatis dievukas Ziltoid įvairiais įmanomais būdais bando užkariauti Žemę ir pavergti jos gyventojus. Viliojantys tokiais dainų pavadinimais, kaip “Ziltoidiai attaxx!!!“ ir “Omnisdimenshional Planetsmasher“, albumai siūlo ištisą muzikinę paletę garsų ir motyvų: pradedant dviejų su puse minutės trukmės heavy-metal singlais, baigiant progresyviojo hard-rock žanro ribas praplečiančiomis devynių minučių trukmės odisėjomis.

Viena stipriausių abiejų albumų (arba šio jungtinio bi-albumo) pusių neabejotinai yra humoro jausmas. Pirmojo albumo pabaigoje, prieš pat lemiamą mūšį su Žemės gyventojais, slaptasis muzikinis protagonistas pabunda ir paaiškėja, jog jis visai ne keturmatė visažinanti būtybė, o paprastas McDonald’o darbuotojas (tikriausiai labai storas ir spuogais nusėtas). Kita vertus, antrasis albumas prasideda nauju legendinio Ziltoid’o žygiu į Žemę taip, lyg pirmojo net nebūtų buvę. Pripažinsiu, visame tame space opera stuff, galima pasiklysti, bet visa kelionė – net ir pats pasiklydimas – visuomet yra pateikiama be galo skoningai ir maloniai.

Dvigubas albumas – dvigubai jį ir rekomenduoju!