Mocarto genialumas

Prisipažinsiu, prieš pradėdamas rašyti šį tekstuką, ilgai galvojau: “Nuo ko reikėtų pradėti? Apie ką turėčiau rašyti pirmajame savo tinklaraščio įraše?“ Po ilgų svarstymų, apmąstymų ir deliberacijų (oi, vėl ta akademinė kalba išlindo), supratau, jog klausimą visai ne taip formuluoju. Vietoje “reikėtų“, galiu naudoti “norėčiau“.

Pažiūrėkite, kaip staiga viskas pasikeičia: “Nuo ko norėčiau pradėti? Apie ką norėčiau rašyti pirmajame savo tinklaraščio įraše?“ Man šis santykis su savo kūryba (ar blog’us tikrai galime laikyti kūrybos forma?) atrodo gerokai asmeniškesnis ir autentiškesnis. Šitaip pakeitęs savo automatinių minčių modusą, labai greitai radau atsakymą – noriu rašyti apie Mocartą.

Kodėl apie Mocartą? Nesu super didis jo muzikos gerbėjas – žinoma, ją vertinu, branginu ir tausoju ypatingoms progoms. Esu keletą kartų atsidavęs Mocarto mini-studijų maratonui, bandęs įsijausti ir išgyventi jo kūrinius. Tačiau, kaip jau minėjau, nesu Mocarto otaku.

Mocartas pirštuko pavidalu

Mocarto gyvenimo istorijoje, mane visuomet priblokšdavo neįtikėtinas jo talentų proveržio ankstumas. Dar nesulaukęs penkerių metų, jis jau buvo meistriškai įvaldęs smuiką ir pianiną. Maža to, šis mažylis (hmm, matau, jog stilistiškai ėmiau šiek tiek šlubuoti) tokiame ankstyvame amžiuje (kalbu ne apie jo gyvenimą XVII a. Europoje, o jo penktuosius metus 🙂 ), jis koncertuodavo didžiuosiuose Europos monarchų rūmuose. Net sunku suvokti, kokio lygio tai pasiekimas.

Mocartas – tiesiog protu nesuvokiamo žmogaus potencialo įrodymas. Tikiu, jog kiekvienas galime atrasti savyje vidinį Mocartą – reikia tik šiek tiek pasistengti. Neveltui A. Einšteinas sakė: “Jei matuosime žuvis pagal jų galimybę įlipti į medį, imsime jas laikyti visiškomis nevykėlėmis.“ Tad nustokime lipti į medžius, ir atraskime savąjį pianiną, savąjį smuiką ir užgrokime saviesiems Monarchams. Dabar! 🙂