Akustinė gitara – „Rodrigo y Gabriela“ koncertas Vilniuje

Akustinė gitara

Kam akustinė gitara kelia mielas asociacijas ir skamba maloniai ausiai, tam puiki žinia yra tai, kad į Lietuvą atvyksta duetas „Rodrigo y Gabriela“, kurių rankose akustinė gitara skleidžia muziką, puikiai įvertintą ir pripažintą visame pasaulyje. Koncertas įvyks balandžio 5 d. Vilniaus Kongresų rūmuose, o kol kas susipažinkite su šia nepaprasto talento grupe.

Duetą sudaro meksikiečiai Rodrigo Sanchezas ir Gabriela Quintero, kurie susipažino dar paauglystėje ir abu grojo ‘thrash’ metalo grupėje „Tierra Acida“. Vėliau jie iškeliavo iš gimtojo Mechiko ir su gitaromis ant pečių išmaišė Europą. Žinoma, jaunuoliai uždarbiavo kaip gatvės muzikantai, praeivius viliodami flamenco, roko ir džiazo ritmų melodijomis. Jie nesipūsdami grojo visur, kur tik rado klausytojų, pradedant restoranais ir barais, baigiant gatvėmis ir netgi vestuvėmis. Talentingi atlikėjai neprasprūdo nei klausytojams pro akis, nei pro ausis.

Neilgai trukus pora pradėjo groti su Damieno Rice, vėliau duetas išleido savo debiutinį albumą, kuris užėmė aukščiausias vietas klausomiausių Europos radijo topuose, yra koncertavę Obamai Baltuosiuose rūmuose, dažnai groja festivaliuose, o dabar suteikia progą savo muzika pasidžiaugti Lietuvoje.

Lanos del Rey fenomenologija

Praeitą mėnesį pasižymėjau kiek perdėm “nuasmenintais“ įrašais. Neva, stoviu aš ir iš savo Malonės sosto vertinu kas po ranka papuolė objektyvumo skalpeliu. Tiesą sakant, net pats nustebau, kaip arti Tiesos yra šis sakinys. Bet apie metafiziką – ne šį kartą, ir gal net ne šiame tinklaraštyje. 🙂

Šiandien noriu užmegzti artimesnį, gilesnį ir prasmingesnį santykį su savo skaitytojais. Pasižiūrėjau WordPress statistiką ir didelį ačiū tariu tiems dvylikai žmonių, tolygiai pasiskirsčiusių po Lietuvą, Švediją ir Kambodžą (truputis “wtf?“ ir gerokai didesnis truputis šilumos Kambodžai). 😉 Taigi, autentiškumo sumetimais, visų pirma pripažinsiu, jog tituliniame įraše “fenomenologija“ parašiau tik dėl to, jog žodį “fenomenas“ rašyti man buvo pernelyg gėda. Atseit, “popsas“; pernelyg jau paprasta. Dažnai dėl lig šiol man neaiškių paskatų, pasirenku kvantinę kriptografiją vietoje paprasto paprastumo. Oh well… 🙂

Vis dar šiandien noriu pasikalbėti apie Lana Del Rey. Kaip ten jau truputį užsiminiau, apie jos fenomenologiją. Ne, ne fizionomiją – ir net ne fiziognomiką – o būtent apie jos dainų fenomeną mano atžvilgiu. Pirmąją Jos dainą (tai buvo “Video Games“) išgirdau gerokai prisiuostęs kokaino ir, kamuojamas pakankamai intensyvios psichozės, nusprendžiau, jog Dievas man prakalbo Jos balsu. OK, realybė gal buvo ne tokia įspūdinga, bet kaip sakė Oskaras Vaildas: “Neleiskite, kad tiesa sutrukdytų sukurti gerą istoriją.“ Apie istorijos kokybę kalbėti nesinori, o apie nusižengimus tiesai – juo labiau. Žodžiu, pastebėjau keistą fenomeną: Lanos balsas mane hipnotizuoja. Kad ir ką ji besukurtų, kad ir kaip už- ar nusi- dainuotų, aš vis vieną savitai ją Myliu. Wat do?

Ne, rimtai - ką daryti? kaip daryti?