Ziltoid the Omniscient / Z2

Praeitame įraše, kurį publikavau maždaug prieš dvi dienas, aptariau Mocartą ir jo genialumo pobūdį. Mocartas, klasikinė muzika ir pirmosios dvi Jums automatiškai kilusios asociacijos pamačius šiuos žodžius neabejotinai priklauso aukštosios muzikinės kultūros sferai. Šį kartą noriu nusileisti šiek tiek žemiau (o gal kaip tik – pakilti kiek aukščiau?) ir pakalbėti apie naujienas iš paprastosios (vadinamosios “pop“) kultūros paribių. Šiandien ketinu Jums pristatyti du mano ypatingai pamėgtus albumus: Ziltoid the Omniscient ir Z2. Abu Juos sukūrė, įrašė, sugrojo ir sudainavo vienas ir tas pats žmogus – Devin Townsend.

Devin Townsend ir jo įsivaizduojami draugai

Tiek Ziltoid the Omniscient, tiek Z2 albumai priklauso tai pačiai konceptualiajai visatai – visatai, kurioje keturmatis dievukas Ziltoid įvairiais įmanomais būdais bando užkariauti Žemę ir pavergti jos gyventojus. Viliojantys tokiais dainų pavadinimais, kaip “Ziltoidiai attaxx!!!“ ir “Omnisdimenshional Planetsmasher“, albumai siūlo ištisą muzikinę paletę garsų ir motyvų: pradedant dviejų su puse minutės trukmės heavy-metal singlais, baigiant progresyviojo hard-rock žanro ribas praplečiančiomis devynių minučių trukmės odisėjomis.

Viena stipriausių abiejų albumų (arba šio jungtinio bi-albumo) pusių neabejotinai yra humoro jausmas. Pirmojo albumo pabaigoje, prieš pat lemiamą mūšį su Žemės gyventojais, slaptasis muzikinis protagonistas pabunda ir paaiškėja, jog jis visai ne keturmatė visažinanti būtybė, o paprastas McDonald’o darbuotojas (tikriausiai labai storas ir spuogais nusėtas). Kita vertus, antrasis albumas prasideda nauju legendinio Ziltoid’o žygiu į Žemę taip, lyg pirmojo net nebūtų buvę. Pripažinsiu, visame tame space opera stuff, galima pasiklysti, bet visa kelionė – net ir pats pasiklydimas – visuomet yra pateikiama be galo skoningai ir maloniai.

Dvigubas albumas – dvigubai jį ir rekomenduoju!