Korėjos karalius Sedžongas ir muzika

Visiems žinoma, kad valstybės valdovo asmeninės pažiūros, išsilavinimas ir sąmoningumo lygis turi nemažą įtaką to laikmečio kultūriniam vystymuisi. Tai ypač akivaizdu absoliučios monarchijos atveju. Laimei – sako korėjiečiai – jų šalis kartą turėjo protingą karalių, kuris paskatino senąją Korėją pražysti visom spalvom.

Karalius Sedžongas, valdęs Čoson dinastijos laikais, nuo 1418 m. iki 1450 m., ir šiandien garbingai minimas už savo gabumus bei nuopelnus įvairiausiose kultūros srityse. Subūręs mokslininkų grupę, karalius sudarė ir įvedė korėjietišką alfabetą (han-gul), bei, kiekvienam tautiečiui lengvai išmokstamą, rašymo sistemą.

Seidžongui priklauso pirmas pasaulyje kritulių kiekio matuoklis (daug dėmesio buvo skirta žemės ūkiui, o tuo pat metu ir “nežemiškai“ sferai), karalius skatino mokslininkus išrasti ir tobulinti astronominius prietaisus, patobulino laiko skaičiavimo įrangą bei kalendorių, taip pat išrado muzikos užrašymo sistemą, gamino muzikos instrumentus, grojo, ir pats išliko iki šiol pripažįstamu kompozitoriumi.

Karalius Sedžongas tikėjosi atkreipti žmonių dėmesį į “gerąją“ muziką ir taip pakeisti visuomenės skonį bei papročius, kad valstybė suklestėtų. Buvo manoma, kad prieš tai valdžiusioji Koryjo dinastija žlugo kaip tik todėl, kad leido įsiviešpatauti “ydingai“, prasto skonio muzikai.

Suvokdamas, kad muzikos estetinė vertė ir poveikis priklauso nuo jos skambesio, karalius Sedžongas įvedė “teisingą“ tonaciją (hvangjong), kurią užtikrino jo pagaminta bambukinė fleita. Įdomu, kad ta pati fleita tapo ir valstybiniu ilgio mato etalonu, o sorų kruopų kiekis, telpantis į dūdelės vidų – svorio matu.

Puikus pavyzdys, kaip sumaniai muzika buvo integruota į tuometinį korėjiečių kasdieninį gyvenimą. O kaip teisingai karaliui pavyko nustatyti tonaciją, vadinamą “visų garsų pagrindu“, galėjo parodyti tik laikas.

Sedžongas